Vasara neišvengiamai artėja, kyla mintys apie keliones. Kur? Kada? Kaip? Klausimų daug. Norėtųsi nulėkti, kur šilta ir gražu. Kažkas mestelėjo mintį apie Gardos ežerą Italijoje. Daugybė gražių miestelių aplink didžiausią šalies ežerą ir kalnai, pilys. Net kvapą gniaužia. Pasižiūrėkite patys.

Nuotrauka čia.

Nuotrauka čia.

Nuotrauka čia.

Nuotrauka čia.

Nuotrauka čia.

Visai netoli Gardos ežero yra Verona. Milanas ir Venecija taip pat ne per toliausiai. Prie Gardos auga alyvmedžiai ir net citrinmedžiai. Ežere gyvena endeminė rūšis – žuvis salmo carpio, arba carpione.

Atostogauti prie šio ežero traukia ne tik vietiniai gyventojai, bet ir turistai. Lietuvos kelionių agentūros taip pat rengia išvykas prie šio ežero, dažnai įtraukia į maršrutą kaip Šiaurės Italijos lankytiną objektą.

Keliauti aplink ežerą galima automobiliu, dviračiais, pėščiųjų takais. Keltas jungia didžiausius miestus, įsikūrusius rytiniame ir vakariniame ežero krantuose. Iki Veronos galima nesunkiai nusigauti nuolat kursuojančiais autobusais.

Ant Gardos ežero kranto įrengtas pramogų parkas Gardaland, taigi čia tikrai netrūksta pramogų.

Važiavau vieną rytą į darbą ir susimąsčiau, kodėl pas mus niekas nepavadina gatvių dainininkų pavardėmis. Gal pavadins, tiesiog reikia naujų laikų sulaukti. Ar įsivaizduojate, kaip turėtų skambėti modernūs gatvių ir skersgatvių pavadinimai po kelių dešimtmečių?

Paprastai gatvės vadinamos žinomų veikėjų pavardėmis. Tarkim, politikų, poetų (esame tikra poetų liaudis) ir mokslininkų. Egzistuoja ir kiti, neretai abstraktūs pavadinimai, kurie byloja apie mūsų būtį ir buitį (pvz., Literatų, Stiklių, Arklių, Mėsinių, Žydų, Liejyklos g. ir pan.).

Dėl poetų ir mokslininkų viskas daugmaž aišku, jie yra mūsų švieselės, žiburėliai nakty. Eidamas A. Baranausko ar Maironio gatvėmis, mintyse turėtum kaip maldą kartoti „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“ ar kažką iš „Pavasario balsų“. O kokios mintys turėtų kilti žygiuojant Z. Sierakausko, T. Kosciuškos gatvėmis? Jose galėtų būti organizuojami kokie nors mitingai. Tam tiktų ir Algirdo, Kęstučio, Gedimino, Vytenio gatvės.

Kieti tie, kuriems nė pavardžių nereikia, pasakai vardą, ir visa Lietuva žino. Tik ne visais atvejais tinka, jei, pavyzdžiu, Daktaro vardu pavadintum, ne visi gali suprast, juk daug pas mus „daktarų“ yra.

Vadinti gatves pavardėmis žmonių, kurie dar gyvi, kažkaip neetiška. Va, kai numirs, turėsim kandidatų. Gal ir savų užteks, nereikės lenkiškų galvoti. Tik ne visi gali sutikti. Jei, pavyzdžiui, velionio bažnyčią neįsileidžia, tai argi galima jo vardu gatvę vadinti? Žinoma, moderni valstybė lyg ir atskirta nuo Bažnyčios, todėl didelių sunkumų kilti neturėtų.

Grįžkime prie muzikantų. Nors gatvės jų vardais kol kas nevadinamos, bent jau paminklus pastatome ir skverelius jiems skiriame. Aš turiu sąrašą žmonių, kurių vardais, sveikai mąstant, būtinai turėtų būti pavadintos gatvės. Tik kaip gerus atskirti nuo blogų, kad neužklystum paskui į kokį Zvonkės skresgatvį ar Ostapenko gatvėje esantį alubarį?

Tam tikriausiai padės klausa (ir rega). Reputacija, kad ir kokia ji būtų, greitai sklinda. Be to, galima nusipirkti Vilniaus miesto žemėlapį ir lankytis išimtinai padoriose vietose, pavyzdžiui, A. Mamontovo prospekte (nepabijočiau ir taip pasakyti).

Kaip bebūtų, iš paklydimų kelią rasime. Svarbu neįsileisti per daug kitataučių, kad viskas būtų maždaug lietuviška (ar bent pilietiška). Ir kad nenutiktų taip, kad vietoj lietuviškų š, ž ar č skaitytume sch, zh ir cz. Zhinot, kaip būna.

Džiaugiuosi, kad yra tokių filmų, kurie mane paliečia, sukrečia, verčia susimąstyti. Tai filmai, kurie palieka laimės, bet kartu ir nerimo jausmą…
Kalbu apie romantinius filmus, tokius kaip „Medisono grafystės tiltai“ („The Bridges of Madison County“). Juos žiūrėdamas verki, nerviniesi, jauti, kaip bėga gyvenimas ir koks šventas yra meilės jausmas. Nors tai filmų meilė, dažnai pagražinta, gyvenime galbūt ne tokia spalvinga… Kitaip pažvelgus, kiekviena meilės istorija yra nuostabi ir galbūt verta būti papasakota. Galbūt ji daug tikresnė ir svarbesnė, nes ji Tavo…
Vakar pasižiūrėjau filmą „Gyvenimo užrašai“ („The Notebook“). Jį prisiminus ir dabar norisi verkti, daryti kažką nuostabaus savo antrajai pusei, mylėti visa širdimi, nes gyvenimas taip greitai bėga ir esam tokie pažeidžiami… Supranti, kaip gera su šypsena grįžti namo ir ruošti vakarienę… Prisiglausti, apkabinti, jausti begalinį švelnumą…
Filmas, vertas dėmesio, verčiantis įtikėti, kad meilė daro stebuklus. Gyvenimas, dalijantis tokius jausmus…
Neseniai perskaičiau vienos knygos antraštę: „Klausimuose slypi atsakymai“ (tik antraštę, knygos skaityti neteko). Šis teiginys leido susimąstyti. Atsakymas į vieną ar kitą klausimą dažnai slypi pačioje klausimo formuluotėje. Tai, kaip mes klausime, implikuoja tam tikrą atsakymą. Be to, neretai klausiame, jau žinodami ar tikėdamiesi vienokio arba kitokio atsakymo. Ką reiškia visi mano „ar“, „o kas, jei“, „ką aš daryčiau“ ir pan.? Klausimai sau pačiam, panašiai kaip dienoraščiai, leidžia persvarstyti tam tikrus dalykus. Sakau „persvarstyti“, nes klausimai, deja, nuolat kartojasi, dažnai į tą patį dalyką žvelgiame kitu kampu.
Daugelio žmonių klausimai būna labai paprasti ir kasdieniški, tikrai nebūtina galvoti apie žmonijos ateitį, gyvenimo prasmę ir t. t. Galima sakyti, kad yra tam tikros klausimų grupės, svarstomos konkrečiu gyvenimo momentu. Pavyzdžiui, vaikai klausinėja apie viską, kas juos supa, nes taip jie susipažįsta su pasauliu. Tačiau tie klausimai vargu ar kils suaugusiam žmogui (žinoma, gal tai būtų visai naudinga). Kaip dažnai, būdami paaugliais, klausdavome savęs apie gyvenimo prasmę, gėrio ir blogio sampratą, etc. Globalias problemas vėliau išstūmė kasdieniškos ir asmeninės. Dalykai, anksčiau mums rūpėję, neteko tokios reikšmės, nes atsirado realios problemos, paprastos, bet svarbios. Be to, laikui bėgant atėjo supratimas, kad neįmanoma rūpintis visu pasauliu, reikia rūpintis artimiausia sau dalimi.
Žinoma, yra klausimų, kuriuos užduodame sau (tiesiogiai ar netiesiogiai) kiekvienu gyvenimo etapu. Kai kurie gali pasakyti, kad tai egoistinis klausimas, tačiau… Užduoti jį labai sveika, nes būtent atsakyme į jį slypi visi kiti. Klausimas skamba: „Kaip aš jaučiuosi?“ Būtent nuo mano savijautos, veiksmų ir minčių priklauso visa kita: klausimų formuluotės ir atsakymai į jas. Jei jaučiuosi gerai (sąlyginai gerai), tai ir kitų klausiu: „Geras oras, ar ne?“ Jei mano savijauta prasta, tikriausiai tiek oras, tiek žmonės man neatrodys labai malonūs. Taigi manau, kad klausimuose iš tiesų slypi atsakymai, tik ne visada juos norime sužinoti.
Žinot, man atrodo, kad filmai, kuriuos esu mačiusi, yra 95 procentai amerikietiški. Ar tai blogai? Holivudas mums yra davęs daug, bet tikrai ne viską reikėjo pamatyti. Filmų, kuriuos būtų galima žiūrėti, yra, tik juos reikia atsirinkti. Nežinau, kuo nustebins kitų metų Oskarai, bet šie, galima sakyti, buvo įprasti.
Noriu pakalbėti apie filmą “Milk” (Gus Van Sant, 2008). Jis man buvo įdomus dėl vieno dalyko: mano mėgstamas aktorius Seanas Pennas gavo Oskarą kaip geriausias aktorius. Apsidžiaugiau, kad tai pagaliau įvyko, nes Seanui nereikia įrodinėti, jis tai seniai padarė, tik nebuvo įvertintas. Taigi, pamaniau, kad šį filmą būtina pažiūrėti. Kai perskaičiau, apie ką filmas, likau nustebinta: jis apie gėjų judėjimo lyderį. Na nieko, pamaniau, bet jau pradėjau įtarti. Iš karto galiu pasakyti, kad nesu homofobė. Tik norėtųsi, kad Oskarai ar kiti apdovanojimai būtų teikiami už meną, o ne politiniais sumetimais.
Seano Penno vaidmuo tikrai neblogas, netradicinis. Tačiau aš nemanau, kad tai buvo geriausias vaidmuo, kokį jis yra atlikęs. Kyla klausimas, kodėl aktorius negavo Oskaro anksčiau? Džiaugiuosi, kad filmas netapo metų geriausiu. Pamenate, kai Denzelis Washingtonas ir Halle Berry tapo geriausiais metų aktoriais? Nesakau, jie vaidina gerai, bet tokiu atsitiktinumu aš netikiu. Tiesiog Oskarų ceremonija turi savo scenarijų.
Taigi “Milkas” netapo metų geriausiu. Bet mane vs tiek savotiškai sužavėjo. Pirmiausia, kaip Harvey Milkas (pagrindinis veikėjas) susipažįsta su savo ilgalaikiu mylimuoju. Žinote, kai taip elgiasi vyrai ir moterys, juos vadina ištvirkėliais ir nuotykių ieškotojais. Nežinau, ar taip galima vadinti filmo veikėjus, bet jie vos tik “pakabina” vienas kitą, iškart puola į lovą. Pliaukštelėjimai per užpakaliuką, jausmingi bučiniaI – gėjų sugyvenimo idilė… Žinot, Seanui tikrai reikėjo pasistengti, juk jis ne žydras!
Filmas man tuo ir buvo įdomus: kaip Amerikoje apie 1970-uosius metus gyveno gėjai. Toliau visa istorija, kaip Milkas kovoja už gėjų teises, bando laimėti rinkimus ir, pagaliau juos laimėjęs, tragiškai žūva, yra gana nuobodi. Tiesa, mane nustebino, kaip du žmones nužudęs žudikas išeina į laisvę po penkerių metų. Čia istorija nesuklastota, nes filmas pastatytas pagal tikrus faktus (žinoma, tai nereiškia, kad viskas taip ir buvo. Beje, filme visi personažai – gėjai (ir viena nesimpatiška lesbietė), o tas žudikas yra tradicinės orientacijos! Tai va, tokia jausminga istorija.
Seanas Pennas pasirodė tikrai neblogai. Tik nesu tikra, ar buvo balsuota už vaidybą, ar dėl to, kad “reikia pasigerinti gėjams, pavaizduoti toleranciją”. Nes kitaip juk negalima, Amerika demokratiška šalis.

sean_penn

Nuotrauką rasite čia.
Davidas Lynchas yra režisierius, kuriam negali likt abejingas. Labai tikėtina, kad jo filmai paliks tave (žiūrovą) aklavietėje. Bet šis režisierius su savo netradiciniais personažais sukelia kažkokią simpatiją, smalsumą, suvokimą, kad menas nebūtinai turi būti logiškas, o galbūt logika slypi kaip tik alogiškume.
Pirmoji pažintis su Davidu Lynchu buvo vaikystėje, kai Lietuva rodė serialą “Twin Peaks” (1990-1991). Į atmintį neišdildomai įsirėžė keli šio serialo fragmentai: dryžuotos grindys ir mažas žmogeliukas, kurio aš labai bijojau. Man atrodė, kad niekas taip ir neatskleidė, kas nužudė Laura Palmer. Dabar, po dešimties ar daugiau metų, ėmiau žiūrėti šį serialą, tikriausiai pirmą kartą, nes tie fragmentai taip ir liko fragmentais. Prisipažinsiu, kai vėl išvydau keistąjį kambarį ir jame šokantį žmogiuką, mane apėmė šiurpulys. Teko susidurti su vaikystės baimėmis. Vėliau pripratau ir supratau, kad veikėjai ir scenos nėra tokios baisios, kaip atrodė vaikystėje.
Dar vienas filmas, kurį mačiau (bent jo nuotrupas) buvo “The Elephant Man” (1980). Tas išsigimęs žmogus… Turiu šį filmą, ketinu jį pasižiūrėti suaugusio žmogaus akimis.
Prieš keletą metų žiūrėjau “Mulholland Dr.” (2001). Prisimenu, jame pagrindinės veikėjos buvo juodalplaukė ir blondinė, tarp kurių vyko kažkas keisto ir šiek tiek erotiško. Prisimenu, nieko nesupratau, tiesiog teko diagnozuoti, kad “tai Lynchas”.
Pirmasis rimtas susižavėjimas Lynchu įvyko su neseniai matytu filmu “Lost Highway” (1997), kuriame vienas personažas staiga virsta kitu, dedasi keisti dalykai, logiškai nesueina galai. Šiame filme nemažai erotikos. Pagrindinė moteris suvedžiotoja – blondinė.
Lyncho filmuose labiausiai žavi visiškos tamsos pajutimas. Kai niekas kitas, tik ji, sukelia baimę. Žinai, kad tamsoje kažkas slypi.
Pastebėjau, kad pagrindiniai Lyncho herojai du – juodaplaukis vyras ir šviesiaplaukė moteris. Pavyzdžiui, viename pirmųjų savo filmų “The Grandmother” (1970) Lynchas vaizduoja juodaplaukį berniuką, kuris tiesiogine to žodžio prasme išaugina močiutę. Vėliau tas berniukas tarsi užauga ir pasirodo kituose filmuose, persikūnydamas į agentą Cooperį ar jaunuolį iš “Blue Velvet” (1986). Beje, pastarasis filmas yra sentimentaliai simboliškas, jame vyksta šiek tiek banali intriga: ką pasirinkti, patyrusią moterį ar skaisčią mylimąją?
Mano lynčiški atradimai susiję su ankstyvaisiais jo filmais, kuriuos pavadinčiau meno kūriniais, labiau primenančiais teatrą ar dailę: “Six Figures Getting Sick” (1966), “The Alphabet” (1968), “The Amputee” (1974).
Lynchas gali būti ne tik mistiškas, bet ir komiškas. Pavyzdžiui, jo trumpametražis filmas “The Cowboy and the Frenchman” (1988). Tame pačiame “Twin Peakse” nemažai humoro, o tai daro serialą įvairiapusišką.
Ankstyvuosius Davido Lyncho filmus galima pamatyti dviejų valandų trukmės dokumentiniame filme “The Short Films of David Lynch” (2002). Jis pasakoja, kaip pradėjo kurti, su kuo bendradarbiavo, kaip jam kilo vieno ar kito filmo idėja.
Paskutinis filmas, kurį noriu aptarti, yra “Rabbits” (2002). Jame pagrindiniai veikėjai – žmonės triušių galvomis. Veiksmas vyksta nedideliame kambaryje, lieka neaišku, kur išeina veikėjai ir kas vyksta. Kartą suskamba telefonas, pasirodo košmariški vaizdiniai. Filmas trunka apie penkiasdešimt minučių. Lyncho gerbėjai bando aiškinti, kad žmonės-triušiai atsidūrę pragare. Savo atmosfera filmas gana šiurpus.
Tai visi filmai, kuriuos mačiau. Tų, kurių nemačiau, ne tiek daug. Žinoma, jie verti dėmesio.

David Lynch

Kiti Davido Lyncho filmai:
“Eraserhead” (1977);
“Dune” (1984);
“Wild at Heart” (1990);
“The Straight Story” (1999).

1. Kūryba, kaip ir miegas, svarbi pilnaverčiam gyvenimui užtikrinti. Kai kurie žmonės be jos negalėtų gyventi. Nustotų funkcionuoti tam tikros organizmo funkcijos, sutriktų smegenų veikla (jei iki tol nesutriko).
2. Miegas yra būtinas grožiui palaikyti. Kūryba yra grožis, kuriantis žmogus taip pat turėtų būti gražus (vis tas estetizmas…).
3. Miegoti būtina, tačiau nuolat miegoti neįmanoma. Kurti – taip pat. Tai, kas vyksta nuolat, pagaliau virsta rutina arba liga.
4. Galima ilgai nemiegoti, galima ilgai nekurti, kas nutiks, skaitykite pirmame punkte.
5. Miega ir kuria visi! Jei kas nemiega, yra nemiegotojas, tai yra nemiga sergantis žmogus. Nekuriantis žmogus yra naikintojas. Tikrų naikintojų labai nedaug, galbūt jų visai nėra, nes ir naikinimo procese yra kūrybinės kibirkšties.
………………………………………
Kūryba yra kasdienybėje. Kasdienybė kūryboje – ne kas.