Neseniai perskaičiau vienos knygos antraštę: „Klausimuose slypi atsakymai“ (tik antraštę, knygos skaityti neteko). Šis teiginys leido susimąstyti. Atsakymas į vieną ar kitą klausimą dažnai slypi pačioje klausimo formuluotėje. Tai, kaip mes klausime, implikuoja tam tikrą atsakymą. Be to, neretai klausiame, jau žinodami ar tikėdamiesi vienokio arba kitokio atsakymo. Ką reiškia visi mano „ar“, „o kas, jei“, „ką aš daryčiau“ ir pan.? Klausimai sau pačiam, panašiai kaip dienoraščiai, leidžia persvarstyti tam tikrus dalykus. Sakau „persvarstyti“, nes klausimai, deja, nuolat kartojasi, dažnai į tą patį dalyką žvelgiame kitu kampu.
Daugelio žmonių klausimai būna labai paprasti ir kasdieniški, tikrai nebūtina galvoti apie žmonijos ateitį, gyvenimo prasmę ir t. t. Galima sakyti, kad yra tam tikros klausimų grupės, svarstomos konkrečiu gyvenimo momentu. Pavyzdžiui, vaikai klausinėja apie viską, kas juos supa, nes taip jie susipažįsta su pasauliu. Tačiau tie klausimai vargu ar kils suaugusiam žmogui (žinoma, gal tai būtų visai naudinga). Kaip dažnai, būdami paaugliais, klausdavome savęs apie gyvenimo prasmę, gėrio ir blogio sampratą, etc. Globalias problemas vėliau išstūmė kasdieniškos ir asmeninės. Dalykai, anksčiau mums rūpėję, neteko tokios reikšmės, nes atsirado realios problemos, paprastos, bet svarbios. Be to, laikui bėgant atėjo supratimas, kad neįmanoma rūpintis visu pasauliu, reikia rūpintis artimiausia sau dalimi.
Žinoma, yra klausimų, kuriuos užduodame sau (tiesiogiai ar netiesiogiai) kiekvienu gyvenimo etapu. Kai kurie gali pasakyti, kad tai egoistinis klausimas, tačiau… Užduoti jį labai sveika, nes būtent atsakyme į jį slypi visi kiti. Klausimas skamba: „Kaip aš jaučiuosi?“ Būtent nuo mano savijautos, veiksmų ir minčių priklauso visa kita: klausimų formuluotės ir atsakymai į jas. Jei jaučiuosi gerai (sąlyginai gerai), tai ir kitų klausiu: „Geras oras, ar ne?“ Jei mano savijauta prasta, tikriausiai tiek oras, tiek žmonės man neatrodys labai malonūs. Taigi manau, kad klausimuose iš tiesų slypi atsakymai, tik ne visada juos norime sužinoti.
Daugelio žmonių klausimai būna labai paprasti ir kasdieniški, tikrai nebūtina galvoti apie žmonijos ateitį, gyvenimo prasmę ir t. t. Galima sakyti, kad yra tam tikros klausimų grupės, svarstomos konkrečiu gyvenimo momentu. Pavyzdžiui, vaikai klausinėja apie viską, kas juos supa, nes taip jie susipažįsta su pasauliu. Tačiau tie klausimai vargu ar kils suaugusiam žmogui (žinoma, gal tai būtų visai naudinga). Kaip dažnai, būdami paaugliais, klausdavome savęs apie gyvenimo prasmę, gėrio ir blogio sampratą, etc. Globalias problemas vėliau išstūmė kasdieniškos ir asmeninės. Dalykai, anksčiau mums rūpėję, neteko tokios reikšmės, nes atsirado realios problemos, paprastos, bet svarbios. Be to, laikui bėgant atėjo supratimas, kad neįmanoma rūpintis visu pasauliu, reikia rūpintis artimiausia sau dalimi.
Žinoma, yra klausimų, kuriuos užduodame sau (tiesiogiai ar netiesiogiai) kiekvienu gyvenimo etapu. Kai kurie gali pasakyti, kad tai egoistinis klausimas, tačiau… Užduoti jį labai sveika, nes būtent atsakyme į jį slypi visi kiti. Klausimas skamba: „Kaip aš jaučiuosi?“ Būtent nuo mano savijautos, veiksmų ir minčių priklauso visa kita: klausimų formuluotės ir atsakymai į jas. Jei jaučiuosi gerai (sąlyginai gerai), tai ir kitų klausiu: „Geras oras, ar ne?“ Jei mano savijauta prasta, tikriausiai tiek oras, tiek žmonės man neatrodys labai malonūs. Taigi manau, kad klausimuose iš tiesų slypi atsakymai, tik ne visada juos norime sužinoti.
2010-05-25 at 00:55
Labai gražiai rašote, tamstele (-: Likau sužavėtas.
2010-05-25 at 15:21
Dėkoju