Oskarai įteikiami ne šiaip sau

Žinot, man atrodo, kad filmai, kuriuos esu mačiusi, yra 95 procentai amerikietiški. Ar tai blogai? Holivudas mums yra davęs daug, bet tikrai ne viską reikėjo pamatyti. Filmų, kuriuos būtų galima žiūrėti, yra, tik juos reikia atsirinkti. Nežinau, kuo nustebins kitų metų Oskarai, bet šie, galima sakyti, buvo įprasti.
Noriu pakalbėti apie filmą “Milk” (Gus Van Sant, 2008). Jis man buvo įdomus dėl vieno dalyko: mano mėgstamas aktorius Seanas Pennas gavo Oskarą kaip geriausias aktorius. Apsidžiaugiau, kad tai pagaliau įvyko, nes Seanui nereikia įrodinėti, jis tai seniai padarė, tik nebuvo įvertintas. Taigi, pamaniau, kad šį filmą būtina pažiūrėti. Kai perskaičiau, apie ką filmas, likau nustebinta: jis apie gėjų judėjimo lyderį. Na nieko, pamaniau, bet jau pradėjau įtarti. Iš karto galiu pasakyti, kad nesu homofobė. Tik norėtųsi, kad Oskarai ar kiti apdovanojimai būtų teikiami už meną, o ne politiniais sumetimais.
Seano Penno vaidmuo tikrai neblogas, netradicinis. Tačiau aš nemanau, kad tai buvo geriausias vaidmuo, kokį jis yra atlikęs. Kyla klausimas, kodėl aktorius negavo Oskaro anksčiau? Džiaugiuosi, kad filmas netapo metų geriausiu. Pamenate, kai Denzelis Washingtonas ir Halle Berry tapo geriausiais metų aktoriais? Nesakau, jie vaidina gerai, bet tokiu atsitiktinumu aš netikiu. Tiesiog Oskarų ceremonija turi savo scenarijų.
Taigi “Milkas” netapo metų geriausiu. Bet mane vs tiek savotiškai sužavėjo. Pirmiausia, kaip Harvey Milkas (pagrindinis veikėjas) susipažįsta su savo ilgalaikiu mylimuoju. Žinote, kai taip elgiasi vyrai ir moterys, juos vadina ištvirkėliais ir nuotykių ieškotojais. Nežinau, ar taip galima vadinti filmo veikėjus, bet jie vos tik “pakabina” vienas kitą, iškart puola į lovą. Pliaukštelėjimai per užpakaliuką, jausmingi bučiniaI – gėjų sugyvenimo idilė… Žinot, Seanui tikrai reikėjo pasistengti, juk jis ne žydras!
Filmas man tuo ir buvo įdomus: kaip Amerikoje apie 1970-uosius metus gyveno gėjai. Toliau visa istorija, kaip Milkas kovoja už gėjų teises, bando laimėti rinkimus ir, pagaliau juos laimėjęs, tragiškai žūva, yra gana nuobodi. Tiesa, mane nustebino, kaip du žmones nužudęs žudikas išeina į laisvę po penkerių metų. Čia istorija nesuklastota, nes filmas pastatytas pagal tikrus faktus (žinoma, tai nereiškia, kad viskas taip ir buvo. Beje, filme visi personažai – gėjai (ir viena nesimpatiška lesbietė), o tas žudikas yra tradicinės orientacijos! Tai va, tokia jausminga istorija.
Seanas Pennas pasirodė tikrai neblogai. Tik nesu tikra, ar buvo balsuota už vaidybą, ar dėl to, kad “reikia pasigerinti gėjams, pavaizduoti toleranciją”. Nes kitaip juk negalima, Amerika demokratiška šalis.

Nuotrauką rasite čia.

 

Davido Lyncho filmai

Davidas Lynchas yra režisierius, kuriam negali likt abejingas. Labai tikėtina, kad jo filmai paliks tave (žiūrovą) aklavietėje. Bet šis režisierius su savo netradiciniais personažais sukelia kažkokią simpatiją, smalsumą, suvokimą, kad menas nebūtinai turi būti logiškas, o galbūt logika slypi kaip tik alogiškume.
Pirmoji pažintis su Davidu Lynchu buvo vaikystėje, kai Lietuva rodė serialą “Twin Peaks” (1990-1991). Į atmintį neišdildomai įsirėžė keli šio serialo fragmentai: dryžuotos grindys ir mažas žmogeliukas, kurio aš labai bijojau. Man atrodė, kad niekas taip ir neatskleidė, kas nužudė Laura Palmer. Dabar, po dešimties ar daugiau metų, ėmiau žiūrėti šį serialą, tikriausiai pirmą kartą, nes tie fragmentai taip ir liko fragmentais. Prisipažinsiu, kai vėl išvydau keistąjį kambarį ir jame šokantį žmogiuką, mane apėmė šiurpulys. Teko susidurti su vaikystės baimėmis. Vėliau pripratau ir supratau, kad veikėjai ir scenos nėra tokios baisios, kaip atrodė vaikystėje.
Dar vienas filmas, kurį mačiau (bent jo nuotrupas) buvo “The Elephant Man” (1980). Tas išsigimęs žmogus… Turiu šį filmą, ketinu jį pasižiūrėti suaugusio žmogaus akimis.
Prieš keletą metų žiūrėjau “Mulholland Dr.” (2001). Prisimenu, jame pagrindinės veikėjos buvo juodalplaukė ir blondinė, tarp kurių vyko kažkas keisto ir šiek tiek erotiško. Prisimenu, nieko nesupratau, tiesiog teko diagnozuoti, kad “tai Lynchas”.
Pirmasis rimtas susižavėjimas Lynchu įvyko su neseniai matytu filmu “Lost Highway” (1997), kuriame vienas personažas staiga virsta kitu, dedasi keisti dalykai, logiškai nesueina galai. Šiame filme nemažai erotikos. Pagrindinė moteris suvedžiotoja – blondinė.
Lyncho filmuose labiausiai žavi visiškos tamsos pajutimas. Kai niekas kitas, tik ji, sukelia baimę. Žinai, kad tamsoje kažkas slypi.
Pastebėjau, kad pagrindiniai Lyncho herojai du – juodaplaukis vyras ir šviesiaplaukė moteris. Pavyzdžiui, viename pirmųjų savo filmų “The Grandmother” (1970) Lynchas vaizduoja juodaplaukį berniuką, kuris tiesiogine to žodžio prasme išaugina močiutę. Vėliau tas berniukas tarsi užauga ir pasirodo kituose filmuose, persikūnydamas į agentą Cooperį ar jaunuolį iš “Blue Velvet” (1986). Beje, pastarasis filmas yra sentimentaliai simboliškas, jame vyksta šiek tiek banali intriga: ką pasirinkti, patyrusią moterį ar skaisčią mylimąją?
Mano lynčiški atradimai susiję su ankstyvaisiais jo filmais, kuriuos pavadinčiau meno kūriniais, labiau primenančiais teatrą ar dailę: “Six Figures Getting Sick” (1966), “The Alphabet” (1968), “The Amputee” (1974).
Lynchas gali būti ne tik mistiškas, bet ir komiškas. Pavyzdžiui, jo trumpametražis filmas “The Cowboy and the Frenchman” (1988). Tame pačiame “Twin Peakse” nemažai humoro, o tai daro serialą įvairiapusišką.
Ankstyvuosius Davido Lyncho filmus galima pamatyti dviejų valandų trukmės dokumentiniame filme “The Short Films of David Lynch” (2002). Jis pasakoja, kaip pradėjo kurti, su kuo bendradarbiavo, kaip jam kilo vieno ar kito filmo idėja.
Paskutinis filmas, kurį noriu aptarti, yra “Rabbits” (2002). Jame pagrindiniai veikėjai – žmonės triušių galvomis. Veiksmas vyksta nedideliame kambaryje, lieka neaišku, kur išeina veikėjai ir kas vyksta. Kartą suskamba telefonas, pasirodo košmariški vaizdiniai. Filmas trunka apie penkiasdešimt minučių. Lyncho gerbėjai bando aiškinti, kad žmonės-triušiai atsidūrę pragare. Savo atmosfera filmas gana šiurpus.
Tai visi filmai, kuriuos mačiau. Tų, kurių nemačiau, ne tiek daug. Žinoma, jie verti dėmesio.

Kiti Davido Lyncho filmai:
“Eraserhead” (1977);
“Dune” (1984);
“Wild at Heart” (1990);
“The Straight Story” (1999).

Nuotraukos:
1. Viršuje iš kairės: kadras iš filmo “Rabbits”.
2. Viršuje iš dešinės: Davidas Lynchas ir Isabella Rosellini.
3. Apačioje iš kairės: Davidas Lynchas.
4. Apačioje iš dešinės: Suvalgyk mano baimę.

 

Kuo kūryba panaši į miegą?

1. Kūryba, kaip ir miegas, svarbi pilnaverčiam gyvenimui užtikrinti. Kai kurie žmonės be jos negalėtų gyventi. Nustotų funkcionuoti tam tikros organizmo funkcijos, sutriktų smegenų veikla (jei iki tol nesutriko).
2. Miegas yra būtinas grožiui palaikyti. Kūryba yra grožis, kuriantis žmogus taip pat turėtų būti gražus (vis tas estetizmas…).
3. Miegoti būtina, tačiau nuolat miegoti neįmanoma. Kurti – taip pat. Tai, kas vyksta nuolat, pagaliau virsta rutina arba liga.
4. Galima ilgai nemiegoti, galima ilgai nekurti, Kas nutiks, skaitykite pirmame punkte.
5. Miega ir kuria visi! Jei kas nemiega, yra nemiegotojas, tai yra nemiga sergantis žmogus. Nekuriantis žmogus yra naikintojas, Tikrų naikintojų labai nedaug, Galbūt jų visai nėra, nes ir naikinimo procese yra kūrybinės kibirkšties.
………………………………………
Kūryba yra kasdienybėje. Kasdienybė kūryboje – ne kas.

 

Literatūrinis bandymas -1-

Tapau kažin kokiu mechanizmu, valdomu neaiškios jėgos. Niekas neturėjo didesnės reikšmės. Net laikas tapo bereikšmiu. Balti ir juodi šachmatai susimaišė. Nebeskyriau pirmadienių, antradienių ar šeštadienių. Visada gyvenau rytojumi. Niekad neturėjau „šiandien“.
Ar daug, ar mažai? Negalėjau pasverti. Vis dėlto turėjau dirbti. Juokinga, kokie darbai? Didžiąją laiko dalį skyriau žvilgsniams aplinkiniams. Iš tikrųjų norėjau pamatyti save. Bežiūrėdamas juokiausi, nors juokas niekada nebuvo man draugas.
Norėjau įsitikinti. Buvau kažką negrįžtamai praradęs. Galbūt visą pasaulį?.. Turėjau veidą žmogaus, kuris nežino savo vardo. Akimirka tapo momentu, momentas – gyvenimu. Aš niekada nemėgau klausytis. Tuo pat metu buvau vienintelis, girdintis save. Baisiai karšta, kai mūro sienos virsta tavo kūno dalimi.

 

Va ir pažiūrėjau “Star Wars” :P

Mano vyras stebėjosi, kad nesu mačiusi nė vienos “Žvaigždžių karų” dalies. O aš dėl to nesikrimtau. Kas man tie “Žvaigždžių karai”? Ir štai prieš savaitę vyras pasiūlė pasižiūrėti “Žvaigždžių karų” pirmąją dalį. Sutikau, nes man patinka plėsti akiratį. Deja, buvo nelabai įdomu, ėmė miegas, daug ko nesupratau. Vyras paaiškino siužetą, šiaip ne taip sužiūrėjau. Visas įdomumas prasidėjo nuo antrosios dalies. Kuo toliau, tuo darėsi įdomiau. Žodžiu, kasdien sužiūrėjom po seriją. Taigi galiu pasakyti, kad dabar esu mačiusi visas dalis. Naujosios man irgi patiko, priešingai nei daugumai. Supratau, kad “Žvaigždžių karai” yra savotiška pasaka, juolab kad kiekviena serija prasideda žodžiais “far, far away”. Ilgam įstrigo pasakiškai žavus robotukas R2. Ir, žinoma, nemirtinga blogio melodija: ta ta ta ta tatam ta tatam…

Paveikslėlis: http://www.dan-dare.org/Dan%20Saber/StarWarsWallpaper1024.htm

 

Dvigubas gyvenimas

Gyvenimas – kaip žaidimas. Tiems, kurie žaidžia itin daug, jis tampa žaidimu. Kalbu apie visokius žaidimus: stalo, kompiuterinius, meilės… Žinoma, baisiausias žaidimas yra su kitais arba su pačiu savimi. Slepiesi nuo savęs, sugalvoji slapyvardžius, priežastis, pasiteisinimus.
Dažnai žmonės gyvena dvigubus gyvenimus. Ar tai – ne žaidimas? Šiandien būsiu tadas, rytoj – antanas. Skirtingi gyvenimai reikalauja skirtingų vardų. Kartais to neprireikia. Mokėti vaidinti arba, dar blogiau, patikėti šio dvipusio gyvenimo reikalingumu. Vaikams juk būtina žaisti. Ne vaikams irgi. Kai galiausiai patiki, kad šiandien esi tadas, tik jis, o rytoj – antanas, kas nutinka? Ar tai galima pavadinti: prarasti save? Kuris gyvenimas tikresnis?
Sunkiausia – apsispręsti. Pamenate filmus, kuriuose viena susidvejinusios asmenybės pusė nužudo kitą? Manau, visada ateina laikas daryti sprendimą. Numarinti kažkurį – tadą arba antaną. Kurį – priklauso nuo paties žmogaus.

 

Tiesa kaip anekdotas

Mėgstu pasiklausyti Raimondo Bingelio pasakojamų anekdotų. Kilo klausimas: kas ir kada juos kuria? Pats „nukentėjusysis“, radęs kitą vyrą žmonos lovoje? Ar jo draugas, besimėgaujantis kito nelaime? Anekdotai gimsta iš patirties, gandų. Sunku girdėtą istoriją papasakoti tiksliai. Tai visada būna perpasakojimas. Tiesos atspindys, bet ne tiesa.
Anekdotus kuria satyrikai ar komikai. Žmonės, nebūtinai dalyvaujantys įvykiuose, bet mokantys valdyti žodį ir pastebintys gyvenimo dėsningumus. Jie kaupia kitų žmonių kalbas, nuomones, skundus. Toks žmogus gali sėdėti bare ar lėktuve ir tingiai fiksuoti visa, kas aplink. Po to medžiaga „išguldoma“ popieriuje, papasakojama per TV. Girdimos istorijos pagražinamos. Todėl anekdotas pelnytai laikomas literatūros žanru. Kūriniu.
Nesvarbu, ar šie trumpi pasakojimai tiesa. Juoktis sveika, juolab kad tai veikia kaip „čiurikas“: čiur ne aš, ne man…

 

Kam patinka Koršunovas?

Žinote, Oskaras Koršunovas gal ir didelis talentas, tačiau jo „Kelias į Damaską“ man sukėlė nuobodulį ir mieguistumą. Simboliai, simboliai ir dar kartą… Dėl jų iš principo prarandamas santykis su žiūrovu. Teatras tampa kažkieno pasąmonės srautų laboratorija. Iki manęs neprisisiekia ir nesukelia gilesnių minčių.
Nemokėčiau šimto lito, kad pamatyčiau Koršunovą gyvai (minimą spektaklį žiūrėjau per TV). Man patinka teatras, kuris leidžia pamąstyti. Šis mąstymas kyla dėl to, kad spektaklis mane pasiekia. Neužtenka daryti meną, reikia dar paveikti žiūrovą, atrasti santykį su juo.

D. Matvejevo nuotr.

 

Sidabrinė gervė 2009

Artėja lietuviško kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė 2009“. Ir vėl sklinda kalbos apie pykčius, trūkstamus pinigus ir pan. Lietuviškas kinas visada buvo savitas ir įdomus, gal mažai reklamuotas, bet vertas dėmesio. Lietuviai aktoriai – šaunūs, nors jiems dar gana sunku atsikratyti perdėto teatrališkumo. Taigi, nors ir kaip stengtųsi valdžios ponai nugesinti lietuvišką kultūrą, talentų mes turime. Reikia pamiršti visas negandas ir gegužės 29 d. susėsti prie TV, kuris gali ne tik š malti, bet parodyti šį tą įdomaus.
Jokiems „Oskarams“ mes neprilygsime, tačiau to ir nereikia. (Labai abejoju šių apdovanojimų vertingumu). Filmų, pateiktų apdovanojimams, nedaug. Matyta iš jų dar mažiau. Tenka pasvarstyti, kas ir kada rodo lietuviškus filmus? Kodėl pas mus viskas remiasi į reitingus? Galim rodyti kažkokius nesąmoningus amerikietiškus filmus apie angelus, demonus ar kokius nevykėlius, o savo kino parodyti negalime? Didžioji dalis Lietuvos gyventojų apie jį išgirsta tik per TV.
Štai keliolika nominantų:
- „Duburys“ (rež. Gytis Lukšas);
- „Perpetuum Mobile“ (rež. Valdas Navasaitis);
- „Artimos šviesos“ (rež. Ignas Miškinis);
- „Išpažintis“ (rež. Oksana Buraja);
- „Dangaus šešėlis“ (rež. Romas Lileikis);
- „Nekviesta meilė“ (rež. Kristina Kunčinaitė);
- „Broliai“ (rež. Valdas Babaliauskas);
- „Baras“ (rež. Giedrė Žičkytė);
- „Balkonas“ (rež. Giedrė Beinoriūtė);
- „Gėlės“ (rež. Giedrius Zubavičius);
- „Vilkas“ (rež. Julius Zizas);
- „Vabzdžių dresuotojas“ (rež. Donatas Ulvydas, Linas Augutis, Marekas Skrobeckis ir Rasa Miškinytė).
Iš minėtųjų mačiau tiktai „Balkoną“ su Rolandu Kazlu. Tikiuos, kiti irgi verti dėmesio. Pernai geriausiu vaidybiniu filmu pripažintas „Kolekcionierė“ tikrai nenuvylė.

 

Kaip vadinti savo antrąją pusę?

Antroji pusė turi turėti vardą. Visokie adomai ir jonai nuobodu. Bet vadinti savo mylimąjį tokiais žodžiais kaip meškutis, kiškutis, katiniukas, zuikelis ir pan. kažkaip neoriginalu ir net truputį zoofiliška (meilė gyvūnams gimė antikos laikais). Arba kvepia vaikų darželiu, kai objektai ar subjektai atpažįstami ir vadinami pagal jų pagrindines savybes. Atseit, minkšta – meška, ilgos ausys – kiškis, …… – zuikis. Pasakiškai primityvu, bet miela. (Turėjau ir aš tokią vaikystę, kad teko su žaislais miegot. Vis šilčiau ir atrodo, kad ne viena.) Maniškis gal ir primena kokį gyvūnėlį, bet jį taip vadinti būtų ne visai gražu… Mes šaukiame vienas kitą kaip iš dainelės: buvo žirnis ir pupa – opapa!